Kelias į Teidę

Šeimos atostogų metu vis stengiuosi prisitaikęs ištrūkti ir prasibėgti vietovėje kurioje atostogaujame. Žiauriai megstu tokį vietovės tyrinėjimo būdą. Gali ne tik pasportuoti, bet ir grietai aprėpti nemažą dalį miesto ar trailo, susiplanuoti kur norėtum sugrįžti su šeima ir patyrinėti nuodugniau, o kur su šeimyna geriau nelįsti.

Šios atostogos buvo ne išimtis. Nusitaikėm į senai planuotą nuvykti salą - Tenerifę, o mano akys nukrypo į aukščiausią jos ir visos Ispanijos tašką - Teidės ugnikalnį.

Per kelis mėnesiu trukusį pasiruošimą apsvarsčiau daugybę kelių ir takelių, įvairiausių scenarijų, maršrutų, išstudijavau vietinius autobusų maršrutus, kainas ir galimybes paskirti vieną dieną bėgimui ir padaryti tą dieną kuo įspūdingesnę ir įsimintinesnę.

Tai štai kaip man sekėsi:

Spalio 13 d. Penktadienis

Penkios nulisnulis - aš jau trypčioju aplink savo senutę išnuomotą Škoda Fabia, lauke šilta bet purto šioks toks nerimo ir nežinomybės drebuliukas. Kelias minutes kol laukiu Valdo (savo vairuotojo) į galvą lenda durnos mintys. Dar kartą apmąstau ar tikrai viską pasiėmiau, nieko nepalikau ir išgirstu laiptinės durų girgždesį - Valdas.

Planuodamas šį startą - turėjau keletą gan didelių problemų - viena iš jų buvo logistika. Reikėjo suplanuoti kaip 5-6 ryto atsidurti kitoje salos ir kalnų pusėje ir neapsunkinti savęs automobilio parvairavimais kitą dieną, kai nebus jėgų ir laiko tuo užsiimti - reikės atsistatinėti ir daaaug ilsėtis.

Keli realūs variantai - TAXI (kainuos apie 80-90 eur), autobusas (pradeda kursuoti apie 8 val - tai yra stipriai per vėlai ir nusigauti į vietą man reikės bent 2-3 kartus persėsti į kitą maršrutą, o kur dar laukimas ir t.t.), ieškoti vairuotojo su jo transportu (turėjau vieną "lietuvaičio" mandagų pasiulymą pavėžėti taksi kainą). Visi variantai atrodė - too much ir linkau link varianto niekur nevažiuioti, o bėgti maršrutu namai - Teidės viršūnė - namai. Tai buvo mano atsarginis planas, bet žiauriai nenorėjau bėgti tuo pačiu keliu antrą kartą.

Viltis nušvito kai ant kaimyno lietuvio Valdo rankos pamačiau PolarV800. Supratau - rasim bendrą kalbą ir galbūt jis man pagelbės.

Jau lekiam autostrada. Spaudžiam. Važiuosim apie valandą tai šnekučiuojamės. Atsargiau dar kartą išdėstau savo sumanymus ir nuraminu, kad žinau ką darau, jis reaguoja labai ramiai, papasakoja kad retkarčiais pats hikina ir jį labai sudomino mano sumanymas, bet pabrėžė, kad prisijungti tikrai nenorėtų ir linki man sėkmės ;].

Šešios nulisnulis - variklis užgęsta, termometras +28, vakar per žinias pranešė, kad nuo Sacharos ateina smelio audra ir saloje laukiama Calimos - staigaus temperatūros šuolio ateinančioms 4-5 dienoms iki +35 ir didžiulio smėlio rūko. Puiki (tikriausiai) diena bėgti skersai salą. Beje dar ir penktadienis ir trylikta, tik juodų kačių nesimatė, nes buvo dar anksti.

Atsisveikinu su Valdu ir lieku vienas už 80 km nuo namų. Candelaria dar miega, tik vienur kitur matosi gatvės valytojai ir pavieniai žmogeliai keliaujantys į ankstyvą rytinę pamainą.

Žinau, kad laikas spaudžia, pamoju vandenynui ir lengva ristele išbėgu siauromis gatvelėmis link Guimar.

Candelaria  - nedidelis uostelis, tad jau po dešimties minučių esu kitoje magistralės pusėje ir įsijungiu galvos žibintą. Tamsa aklina. Tolumoje, kalne matosi Guimar sviesos ir girdisi tolimas šunų lojimas. Mano takas per tuščius laukus ir apleistus žvyro karjerus.

Laukuose žiauriai daug triušių - pradžioje vis jų išsigąstu, kai liuokteli iš po kojų ar 18 akių sužiba gretimam krūme, bet greit priprantu. Aplink tyla, kurią kartas nuo karto perksrodžia Guimaro šunų lojimas arba kalnų ožių bliovimas.

Valanda ant kojų. Aš Guimar'e. Lengvai prasieinu gražiomis miestelio gatvėmis, nepraleidžiu progos kojų atsivėsinti automatiniuose vejos laistytuvuose, kure sutartinai visame mieste šauna iš žemės ir pradeda purkšti. Apsnūdę komunalinikai ir ankstyvosios pamainos darbininkai tuščiais žvilgsniais mane nužvelgia ir nestabtelėję traukia savo keliais.

Šunų lojimą užgožia rytiniai gaidžiai. Jie visur. Skamba kaip grandininė reakcija.

Žiauriai karšta. Iki saulėtekio dar apie valanda, bet karštis manau jau perkopė 30. Judu pakankamai gerai, tad dėl vandens atsargų stipriai nepergyvenu, nors ir nepiktnaudžiauju.

Paskutinis miestelio žibintas, toliau vertikali gatvelė į tamsą. Ryškėja kalnų siluetas, o mano takelis pasuka per nedidelius rytinio šlaito vynuogynus ir mažučius privačius ūkelius - labai panašius į mūsų kolūkinius/komunalinius sodus.

Kalnas statėja. Mažinu apsukas, nes dar tik pati pradžia, o aš jau šnopuoju ir vietomis lipu keturiom. Laikas pusryčiams. Kaiptik virš galvos - apie 100-150 metrų aukčiau - puiki nedidelė aikštelė ir kaip tik man pakeliuj. Bet...

...kelią pastoja daili pirkia. Rimtos tvoros, vartai, dar rimtesni ženklai apie privačią valdą, draudžiamą įėjimą, šunų nuotraukas. Man problemų nereikia aš galiu ir apeiti, juolab, kad salia sodybos pramintas takas...

...pramintas takas veda prie užrakintų vartų į visiškai apleistą ir apgriuvusį sklypa. Įsitikinęs, kad pavojus negresia, pralendu tvorą ir apėjęs kliūtis judu toliau betoniniu vandentiekio akveduku. Judu gan smagiai, bėgasi puikiai, kol pamatau kad esu stipriai nukrypęs nuo reikiamos krypties. Stabteliu ir atidengiu kelias dėl kalnų griūties suskilusias akveduką dengiančias betonines plokštes - judu vandens kryptimi, FCK vanduo juk aukštyn neteka. Apsisuku... sutrumpinti kelio kaip Lietuvos miškuose galimybių nėra. Reikia grįžti.

Čia pirmasis paklydimas, kuris man kainavo pilną valandą - grįžti visą nubėgtą kelią iki privačios valdos.

Kitas kelias nebuvo toks patogus - teko perlipti kelias tvoras, prasibrauti pro kelis apleistus vynuogynus, kaktusais apaugusius šlaitus, bet aš jau netgi šiek tiek aukščiau mano nusimatytos pusryčių vietos.

Surandu atvirą vandentiekio sulinį, nusiprausiu, pavalgau vaikiškų tyrelių, pailsiu. Judu toliau.

Nuo šiol takas tik siaurėja. Panašu, kad šis takas buvo išmintas būtent dėl vandentiekio statybos ir nuo to karto nei naudotas nei prižiūrėtas. Takas žiauriai siauras, vietomis sunku jį atskirti nuo tankmės. Medžiai auga tiesiog take, sumedėję krūmai sminga į atidengtus kelius ir rūbus. Kaktusai nėra tokie baisūs, jų spygliai maži - apie 5-6 cm ilgio - sumedėję krūmai sminga kur kas skaudžiau ir giliau.

Greitis krenta iki minimumo, vietomis takas dingsta. Matosi senos akmenų griūties pėdsakai, o takas nuslinkęs kartu su jais. Apgraibom įsitikinu kurie akmenys ar medžių šaknys laikosi tvirtai ir centimetras po centimetro bandau pereiti plyšius. Klibančius akmenis atsargiai ištraukiu ir sudedu į krūveles už medžių, kad negriūtu žemyn, vietomis tenka nusiimti net kuprinę - vandens maišą, kad sugebėčiau pralįsti tarp nieko ir akmeninės sienos. Širdis kulnuose, bet kitos išeities nėra - žemyn leistis dar pavojingiau, nes pajudintos griūčių vietos atrodo dar nestabilesnės ir nematau kitų galimybių iš čia ištrūkti kaip tik keliauti aukštyn. Tokioje vietoje net pagalbą išsikviesti būtų ypač keblu.

Greitis nulinis vadinasi atstumas iki tikslo nemažėja, o energija ir vandens atsargos senka.

Pradedu skaičiuoti vandens atsargas - jis mažėja pernelyg greit. Saulės nematyti pro rūką, bet jos poveikis tiesiog kala į galvą ir spaudžia prie žemės. Pasidarau kelias poilsio pertraukėles, kad galėčiau blaiviai įvertinti esamą padėtį, nes jau kelis kartus pasiklystu, kai takas tiesiog dingsta kalvų viršūnėse ir pradėjęs leistis ne ten kur reikia pakimbu ant plauko.

Vandens vis mažėja, bet išeinu į plynaukštę, tolumoje matau observatorijos pastatus. Aš ten kur reikia, bet čia takų nebėra tik smulki ir laki lavos skalda, dar keletą kartų paklystu. Jau esu suskaičiavęs, kad mano leidimas pakilti į viršūnę nebegalios kai (jei) ja ir pasieksiu, nes nespėju į man suteiktą laiko langą. Be to kyla egzistenciniai klausimai - ar išvis yra prasmė ten kabarotis - vistiek per rūką nieko nesimato - matomumas keli šimtai metrų - tai kokio velnio reikia kartis į 3,7km aukštį jei nuo kalno vistiek nieko nieko nematysi... arba matysi tiek pat kiek ir nuo 500m aukščio kalvelės.

Pakilęs į 2000 metrų aukštį kitame šlaite pamatau nedidelį namelį. Žemėlapyje jis pažymetas kaip pastogė pasislėpti nuo ekstremalių oro salygų. Kalnuose tai dažnas reiškinys, oro salygos gali pasikeisti akimirksniu ir ne visada į gerą. Labai stipriai tikiuosi rasti ten vandens... deja.

Vandens lieka mažiau nei pusė litro, tačiau gera žinia ta, kad jau persikėliau per išorinę vulkano karūną ir pasiekiau asfaltuotą kelią, kuriuo vyksta gan intensyvus eismas. Tai reiškia: rimto pavojaus gyvybei ar sveikatai nebėra, vandens ar pagalbos galėčiau gauti tiesiog iškėlęs ranką (jei būtų tikrai blogai). Skaitau kaip pirmą kelionės etapą įveikęs ir užsiseivinu statusą.

tačiau iš esmės tai nieko nekeičia. Aš vis dar esu apie 60 km nuo namų ir praktiškai nebeturiu vandens. Galiu bėgti ir begu, bet iki Teidės - 19 km. Į galvą lenda įvairios išgyvenimo strategijos dėl begalinio nenoro nutraukti šį iššūkį.

- Aplink daug turistų su mašinom - jie tikrai turi turėti vandens. Gal iš kiekvieno iškaulinsiu po stiklinaitę ir taip pasipildęs rezervuarus galėčiau tęsti...
- Aplink vienas paskuj kitą laksto plento dviratininkai - jie tikrai supras kolegą ir pavaišins vandeniu... bet neeee, matau patys vežasi mažas gertuvėles ir kelis geliukus nugaros kišenėje...

Prašinėti neišdrįstu ir pradedu save ruošti priimti sunkų sprendimą...

Pala, pala, pala... tolumoj oazė... "blemba negali būti, jau tau stogas važiuoja" - pradedu garsiai su savim kalbėtis.

Aš dar ir ginčijuosi su savim. Situacija rimta, reikia kelti ranką ir prašyti pagalbos. Bet ne, tikrai matau tolumoj aikštelę su palmėm ir daug spalvotų autobusų...

Atsisuku į kątik prabėgtą kelio ženklą - "Ristorante 6km", "Infocenter 6km". WUT? Pačiupinėju - tikras.

Naujas tikslas - 6km ir tada sprendžiu tolimesnį dienos ir kelionės likimą.

Užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad tie 6km buvo greičiausi per visą kelionę.

Sedžiu ant akmeninių laiptų... apsikabinęs diiidelį butelį šaaaalto vandens. Iš kito geriu. Tai nebuvo oazė. 4 litrai šaltutėlio vandens sukliuksi - kas į gertuves kas į pilvą. Restoranas pilnas turistų, dar kažkokia mugė šalia, man siųlo pirkti molinį puodelį. 
Papietauju savo vaikiškų tyrelių, sūrio ir kumpio. Labai greit užsipildo motyvacijos, vandens ir energijos atsargos. Kad neužsibūčiau primena pilietis su rukstančia cigarete prisedęs šalia ir kažką kalbėdamas pūstelėjęs dūmus į mane - man laikas.

Nepastebiu kaip jau skrieju Teidės nacionalinio parko taku. Pasirenku Trail Nr.6, nors ir kaba perspėjimas apie šiame take vykstančia muflonų medžioklę. Takas gan lengvas - bėgamas praktiškai visas. Aplink nei gyvos dvasios. Esu vienas visiškai vienas vidury niekur - aplink peizažas kaip iš fantastinių filmų apie kosmoso, marso ar mėnulio užkariautojus. Stengiuosi nevaryti ir bent jau kartais stabtelėti apsidairyt ir pasimėgauti reginiu.

Tako pabaigoje sutinku keleta nedidelių ispanų turistų grupelių. Jie keistai mane nužvelgia, kai prabėgu pro juos su lengvais trail begimo batais, begimo kuprinyte ir lengva vejo striukyte, kai jie tuo tarpu apsimuturiave šalikais, kepurėmis, avi diiidžiuliais trekingo batais, kelnėmis, ramstosi trekingo lazdomis ir neša didžiules 40-60 litru kuprines. Sutikęs kitą panašią grupelę išsiaiškinau, kad jie susirengę dviejų dienų žygiui - 6km vieną dieną ir dar 6 kitą ir planuoja nakvoti kalne esančioje stotyje - rifugio. Mintyse tikrai pasuka pirsta prie smilkinio kai sužino, kad aš atbegau nuo Candelarijos, kur begu nesakau, nes nenoriu kad palaikytų kokiu "nenormaliu".

Montana Blanca papėdėje išsiskirstom, jie išsivynioja dailiai suteptus sumuštinius su sūriu, juoda duona, salotos lapu,ir kažkokiu mojonėzu o aš susistumiu dar vieną vaikišką tyrelę ir nuvarau vingiuotu taku aukštyn.

Prasideda kopimas Trail Nr. 7. Jis vingiuotas, akmenuotas ir gana status singletrackas. Jokių šansų aplenkti priekyje lėtai judančius gerai apsirūpinusius lazdom besiramsčiuojančius turistus, kurie stabteli giliau pakvėpuoti kas 2 - 3 žingsnius. Sukandu dantis ir kaupiu jėgas, žinau kad pats sunkumas dar laukia.

Apie 17 val. 3260m aukštyje pasiekiu Rifugio di Altavista. Tai yra visų iki šiol papėdėje ir šlaite mano sutiktų žmonių tikslas. Jie čia nakvos ir ryte kils į Teidę - pasitikti saulės. Man - tai net ne pusiaukelė.

Oro trūkumo nejaučiu, bet šalta. Termometras lauke rodo 8 laipsnius šilumos, vėjas didžiulis. Apšylu, nusiprausiu, pavalgau savo juokingų tyrelių, sūrio ir kumpio, apsimuturiuoju atviras vietas, užsidedu pirštines ir atsisveikinęs išbėgu.

Iki viršūnės man lieka šiek tiek mažiau nei 500 metrų pakilimo ir apie 2km begimo. Šią atkarpą skiriu apmastymams - bandyti pasiekti viršūnę ar ne, nes kontrolės punktas ir ant kalno esanti stotis jau nebedirba, naktis artėja nenumaldomai ir sutaupyta viena kita valanda man suteiktų daug komforto bandant pasiekti galutinį kelionės tašką - namus šviesoje.
Atkarpa buvo itin sunki, daug ir labai stačių laiptų iš grubių ir aštrių lavos gabalų, jokių vaizdų, jokių orientyrų, tik vėjas, šaltis ir nežinomybė. Pasiekęs paskutinį kontrolinį kalno punktą vis dar neturėjau sprendimo - kilti ar nekilti. Nuo viršūnės mane skyrė apie 100 metrų sukilimo, bet as jau buvau labai stipriai pavargęs, artėjo naktis, o beto vaizdas nei kiek nepasikeis nuo to kurį matau dabar - aplink vientisas didžiulis rūkas.

Visdėlto, nugaliu save ir nusprendžiu...
Apie 18 val vakaro perlipu užrakintus vartus už kurių takas į viršūnę.

Link viršūnės takas itin gerai sutvarkytas, grynas komfortas, bet judu labai lėtai. Oro trūkumo kvėpuojant nejaučiu, nuovargio per didelio nėra, bet keturgalviai atrodo sprogs jei kelias minutes nepasėdesiu. Darau pertraukas kas 10 vertikalių metrų, sedų ant žemės, nes kojos per greit užverda.

40...30...20...10...sieros kvapas... stiprus sieros kvapas...karštas drėgnas oras iš tamsių ertmių...KRATERIS...

Jokios pompastikos. Žiauriai šalta ir žvėriškai stiprus vėjas. Skubu. Susirandu pati aukščiausią tašką - tai apvalus akmuo šiaurinėj kraterio sienoj ir užsiropščiu ant jo keturiom. Vėjas labai stiprus ir atrodo pučia vienu metu iš visų pusių, kartais pasijuntu lyg keltų į orą.

Kelias sekuntes pasėdėjęs neriu į užuovėją. Išsitraukiu pūkinę striukę, kuria tempiausi kuprinėje ir kuri užėmė 90% vietos joje.

Besirengdamas pastebiu du žvitrius vyrukus sparčiai artėjančius link manęs nuo kontrolinio posto. Svarstau ara nebus tai nacionalinio parko pareigūnai ir ar nenusišvies man dar vienas nuotykis - apturėti reikalų su vietinėmis institucijomis.

Vistik tai civiliai, du vietiniai apie 20 metu vyriokai su mokyklinem kuprinėm ir lengvais rubais užbego pažiūrėti kaip Calima atrodo nuo Teidės viršūnės. Jie vietiniai, privažiavo automobiliu ir sparčiai sulipo artimiausiu keliu. Pasisnekučiavom, pavaišinom vieni kitus guminukais ir kartu patraukėm žemyn.

Keista bet leidžiantis kojos atrodė langvos kaip pūkas, nuo viršūnės tiesiog skridau. Visą kelią lipau aukštyn, greičiausiai pavargę buvo tos raumenų grupės, kurios dalyvauja kylant, nes leidžiantis stačiais šlaitais, laiptais, aštriom lavos uolų briaunom buvo vienas malonumas ir jokio nuovargio.

Skubėjau. Greitai temo, saulė nusileis už valandos, o aš vis dar daugiau nei 3,5km aukštyje ir apie 30km nuo namų.

Kai kelis kartus užkliuvau ir vos nesiplojau ant aštrių uolų ir kai kelis kartus pasiklydau besileisdamas stačiu šlaitu, nusprendžiau įsijungti galvos žibintą. Kalnuose sparčiai temo, praktiškai buvo neįmanoma bėgti be GPX navigacijos pagalbos. Leidausi Trail Nr.9 - jis pažymėtas kaip "Extreme" sudėtingumo. Dalį jo jau buvau tyrinėjęs, bet virš Pico Viejo jo sudėtingumas įgauna visai kitą prasmę.

Prožektoriaus šviesą vulkaninės uolos tiesiog sugeria, žibintas dirba pilnu pajėgumu, o apšviestas tik menkas plotelis. Judu greitai, kur einama - ten begu, kur begama - ten skrendu.

Taip lekdamas nepastebiu kaip nuklystu nuo kelio.

Staigiai...krentu ant šiknos ir čiuožiu persmelktas baimes, kai žibintas už kelių metrų nebeapšviečia nieko... realiai nieko - juoda. Taip negali buti, aš čia jau begau čia šalia turi būti krateris, kelios sieros ertmės ir takas, negali būti taip kad nieko nera.

Arčiau prieiti negaliu, nes čiuožiu ir slystu žemyn, kraterio šlaitas labai lakus ir nestabilus, bet vistiek prieš akis, ten kur planavau begti - nera nieko.

Stabilizuojuosi save keliais metrais aukščiau prieikabinęs prie didesnės uolos ir tikrinu GPX - OK, traukiu telefona su detaliu topo žemelapiu - FCK - aš apie 200 metrų į šoną ir esu ant nemažo skardžio.

Doublecheckinu viska ir biriu šlaitu keturiom replioju aukštyn - ieškoti tako.

Kažkokiu būdu atsidūriau kitoje kraterio pusėje, turbūt prabėgau jo kairiuoju kraštu ir staigiai pradejau leistis, nes ta pusė stipriai įgriuvus ir nuslinkus į atsivėrusį plyšį.

Randu pažįstamas vietas ir toliau begu atsargiau, vis žvilgčioju į telefono ekraną. Baime nusiversti didelė, vistik naktis daro savo, aplinka natūralaii nėra įprasta, visos uolos atrodo vienodos, kryptį lengva pamesti, nėra jokių aiškių orientyrų.

Easy peasy. 2,2km aukstis.

Nuo čia lengvas keliukas žemyn. Nusirengiu šiltą striukę, jaučiu šiokią tokią šilumą lyginant su viršūne. Vėjas nebe toks aštrus. Lengva ristele žemyn. Prasideda miško masyvas ir vėjas visai dingsta - jaučiu stiprų spyglių ir sakų kvapą. Nors pavojų nebėra, bet keletą kartų sugebu pasiklysti. Kelis netgi labai rimtai, tankiam miške GPS ir GPX atsisako kanors rodytis arba sukasi ratu. Orientyrai  - uolos 10-20 metrų spinduliu visos vienodos, atrodo kad yra 3 dešinės pusės.

Prisėdu nusiraminti ir įvertinti situaciją.

Kompasas. Gi galiu naudot kompasa, bent krypčiai nustatyt. Kadangi nepepasitikiu jokia technika, pajudu tik isitikinęs kad ir Suunto ir telefono kompasas rodo tą pačią kryptį. Paėjęs apie porą šimtų metrų randu ir ieškotą taką.

Nuo šios vietos prasideda žaliai baltai pažymėtas hiking trailas. Oficialiai palieku Teidės nacionalinį  parką ir pasuku žaliai baltu taku.

Takas nuolat žemyn - su mažom pertraukėlėm judu stabiliai, oro temperatūra kyla, pradedu užuosti vandenyną, drėgmę.

Vandens dar turiu pakankamai, nes šaltojoj zonoj jo beveik nenaudojau - gėriau tik dėl to kad reikia - per prievartą, kad nedehidruoti. Tačiau nusileidus žemiau pajuntu žiaurų jo trūkumą. Vien greta vamzdyje čiurlenantis vanduo sukelia beprotišką norą gerti, maudytis, vandens, vandens. Atsigeriu, bet čiurlenimas varo iš proto. Sustoju, greta suskilusio akveduko, ten vanduo teka neuždengtas. Žaidžiu su vandeniu, pilstau, plaunu rankas, veidą, sudrėkinu rūbus, jis toks gaivus ir malonus. Kažkoks fetišas. OK, reikai rišti ir varyt namo. Pasirodo žmona vis dar laukia, nors jau beveiks 12 val nakties.

Išeinu į asfaltuotą kelią, kuris leidžiasi tiesiai į mano miestelį, sukasi aplink bananų giraites, aukštyn žemyn, kairėn dešinėn, čia jau man pažįstama - čia rinkau sukilimą ir žinau kiekvieną posūkį. Jungiu laisvą pavarą ir daužau kojom kiek telpa... iki namų apie 1 val kelio.

Mano gatvelė... prieinu prie uolos nuo kurios atsiveria vaizdas į vandenyną, pajuntu šiltą vėją, girdžiu bangas, visai taip kaip vakar 6 val ryto Candelarijoje.

...

Nutūpiu į baseiną, vanduo vėsus, rankoj skardinė Colos, ant kranto dar dvi. Šalia ošia palmė ir vandenynas. Lauke apie 30 laipsniu šilumos. Visa tai ir taip malonu, bet daug maloniau po 19 val. - 75km ir 4500m vertikalaus sukilimo ir tiek pat nusileidimo bėgimo, ėjimo, kopimo, baimės, euforijos, skausmo, šalčio, vienatvės, draugystės...visko.

Trasos profilis:

Praėjo savaitė. Šiandien jaučiuosi puikiai. Ar kartočiau? - Naujoje vietoje - TAIP, bet į Teidę kitą kartą važiuočiau su Škoda.

Irmantas